Prasidėjus naminių gyvulių ganymo sezonui, prasidėjo darbymetis savivaldybių komisijoms, skaičiuojančioms laukinių gyvūnų daromus nuostolius – tenka dažnai važiuoti pas ūkininkus, skaičiuoti vilkų išpjautus gyvulius. Pavyzdžiui, vien gegužės mėnesį Alytaus rajone vilkai sudorojo aštuonetą avių. Komisijų sudėtyje yra medžiotojai, gamtosaugininkai, žemės ūkio specialistai, turintys didesnį ar mažesnį patyrimą vertinant plėšrūnų veiklos rezultatus.

Tikslinga ir medžiotojams, randantiems miškuose ar laukuose papjautus žvėris, kuo tiksliau nustatyti kokie plėšrūnai pasidarbavo. Tai itin svarbi informacija plėšrūnų apskaitai.

Vokietijos, Austrijos, Rusijos, JAV zoologų darbuose nemaža informacijos, kaip nustatyti plėšrūno autorystę, be to, ir man, beveik ketvirtį amžiaus pasidarbavusiam  profesionaliu medžiotoju, teko nemaža kilometrų nueiti plėšrūnų takais.

Visų pirma bendras patarimas ūkininkams, radusiems plėšrūnų papjautus gyvulius – stengtis apsaugoti žvėrių pėdsakus, jei tokie pastebimi, sudaryti galimybę komisijai juos apžiūrėti, įvertinti.

Medžiotojams, radusiems miške žvėries liekanas, taip pat būtina kruopščiai apžiūrėti pėdsakus. Ir ne tik apie pačią gaišeną, bet ir toliau aplink, kur tik jie gali būti išlikę. Taip pat tikslinga nustatyti, ar grobiu buvo naudojamasi pakartotinai, o gal papjovė vienas žvėris, o suėdė – kitas.

Iš mažesnių plėšrūnų tik apie mangutą ir barsuką neteko girdėti, kad jie darytų  žalą kanopiniams žvėrims ar naminiams gyvuliams.

Kas kita lapė. Nors tautosakoje įtvirtintas lapės – vien tik vištų vagilės įvaizdis, tačiau gamtoje jos daroma žala kiškiukams ir stirniukams gali būti gana žymi. Gali įveikti paršelį ar ėriuką.

Lapė vejasi grobį, kandžioja į kojas, į šonus ir, jei parverčia – daug kartų kanda į kaklą, galvą. Lapės iltys ilgos ir aštrios, atstumas tarp jų 19-28 mm. Gali būti sunku, esant daugkartiniam kandžiojimui, šį atstumą išmatuoti. Kartais nulupus kailį gali pasirodyti, kad gyvūnas apšaudytas smulkiais šratais. Ėsti grobį neretai pradeda ten, kur daugiausiai sukandžiota, arba nuo užpakalinės dalies. Pasitaiko, kad lapė tiesiog specializuojasi rankioti naujagimius stirniukus.

Panašus atstumas tarp ilčių ir šakalo, kuris plečia arealą ir keletą kartų jau stebėtas ir Lietuvoje. Tai gerokai didesnis už lapę, itin agresyvus žvėris, gyvenantis ir medžiojantis šeimomis. Nuo jų kenčia stirnos ir danieliai, įveikia mažus elniukus Jei lapės kandžiojimai dažniausiai vienoje aukos pusėje, tai šakalai puola stambesnį grobį, kandžioja iš abiejų pusių, greitai parverčia, skubiai drasko. Ir lapė, ir šakalas linkę atskirti stambesnes kūno dalis – galvą, kojas, nešti juos paslėpti arba nešti dar nemedžiojantiems jaunikliams. Šie žvėrys noriai ėda aukos vidurius, neretai draskyti pradeda nuo užpakalinės dalies.

Lūšis grobio toli nesiveja. Prisėlinusi arba patykojusi, didžiuliais šuoliais šoka ant nugaros, griebdama aštriais nagais, kanda į sprandą, o parvertusi užsmaugia – kąsdama į kaklą. Smulkesniam žvėreliui pakanka kandimo į sprandą. Tokiu atveju kakle tėra ketvertas skylučių, kurias nelengva pastebėti ir kartais, norint tiksliau nustatyti, reikia net nulupti kailį. Atstumas tarp lūšies ilčių 30-34 mm. Aštrūs lūšies nagai neretai persmeigia aukos odą, gali palikti plėštines žaizdas. Lūšis retai puola grobį, didesnį nei jos dvigubas svoris.

Jei grobis nedidelis, gali nuvilkti keliolika metrų į geresnę priedangą, ėsti pradeda nuo kumpio, rečiau nuo mentės. Ėda tik mėsą, vidurių, kaulų neliečia, odą dažniausiai užverčia nuo užpakalinės aukos kūno dalies į priekį. Tiesa, stirniukų iki dviejų savaičių amžiaus suėda ir vidurius. Suėsdama iš karto tik apie pusantro kilogramo, didesniu grobiu maitinasi ilgą laiką, kol telieka skeletas, kailis ir viduriai. Jei yra lapų, purios žemės, grobį šiek tiek maskuoja.

Vilko mitybos pagrindas – kanopiniai žvėrys ir naminiai gyvuliai. Vilkas, kaip ir lapė ar šakalas, vejasi grobį, kanda į  kojas, šonus, priklausomai nuo aukos dydžio, verčia ir smaugia kąsdamas į gerklę. Sukandęs gerklę laiko tol, kol žvėris uždūsta. Jei vilkai auką apsupę sustabdo, griebia iš priekio už nosies ir laiko sukandęs, kol uždusina. Vilko sukandimas labai stiprus, gali laužyti kaulus. Smulkesnį žvėrelį – ėriuką, elniuką ar šerniuką, nužudo kąsdamas į nugarą. Atstumas tarp vilko ilčių  35-45 mm.

Prof. Valerius Geist (JAV, Kanada) teigia, kad vilkas noriai puola kanopinius žvėris plaukiančius vandenyje, kadangi pats plaukia gana sparčiai. Stambesnį gyvūną  griebia šono ar kryžkaulio srityje, įsikandęs dantimis remiasi kojomis ir su didele jėga atplėšia didžiulį mėsos gabalą. Po tokio sužalojimo žvėris neišvengiamai žūsta. Profesorius pasišaipo, kad tokių vaizdų plėšrūnų mylėtojai kažkodėl nerodo televizijos laidose.

Vaizdas iš tikrųjų būna kraupokas. Punios šile 1988 m. kovo 27d. rytą, sekdamas kraujo pėdsaku, jėgeris surado elniuką, kuriam du trečdaliai dešiniojo kumpio buvo nuplėšta, matėsi atviras šlaunikaulis. Buvo ankstyvas rytas ir, kadangi elniukas dar pastovėjo, netenka abejoti, kad veiksmas vyko labai neseniai, gal tik išgirdęs atvažiuojant mašiną, plėšrūnas pasitraukė…

Dar vaikystėje teko matyti vilko pultą kumeliuką, kuriam netoli kryžkaulio žiojėjo apie 15 cm ilgio plėštinė žaizda.

Tačiau, jei auka jau bejėgė, vilkas nesistengia ją pribaigti – stengiasi kuo greičiau pasisotinti. Medžiotojas, laukiantis šernų netoli Žuvinto gamtinio rezervato ribos, girdėjo griūvančio briedžiuko kritimo garsą ir keletą minučių trukusį kraupų vilkų ėdamo žvėrelio vaitojimą.

Ko gero, briedžius toks likimas ištinka dažniausiai. Saugodamasis briedžio priekinių kojų smūgio, vilkas griebia iš šono, iš užpakalio, stengiasi atidaryti stambesnes kraujagysles, o paskui palaukia, kol auka nusilps. Vilkas visuomet atidaro pilvo ertmę, nors vidurių, kaip ir lūšis, neėda. Todėl neretai vilko nutempto gyvūno šliūžėje randamos vidurių dalys.

Vilkas sunaudoja ne tik mėsą, bet ir daugelį kaulų. Po vilkų puotos lieka tik stambiausi kaulai, galva, vidurių ir kailio dalys. Kaip ir lapė ar šakalas, vilkas linkęs atskirti ir slėpti arba nešti jaunikliams stambias kūno dalis.

Vis dažniau mūsų šalies teritorijoje pastebimos meškos. Šis, stambiausias Europos plėšrūnas, gali pulti ir naminius gyvulius. Meškos puolimo stilius vienodas – tai smūgis arba stvėrimas galinga letena, paliekantis didžiules plėštines žaizdas. Mažesniam gyvūnui to ir pakanka – smūgis nulaužia stuburą, auka pribaigiama galingu sprando sukandimu. Atstumas tarp bukų ir santykinai trumpų ilčių 60-70 mm. Tik alkana meška puolasi iš karto ėsti įveiktą gyvūną – jei viskas ramu, gali auką pavilkti į geresnę priedangą ir apmetusi šakomis, apkapsčiusi samanomis, žemėmis, palieka keletui dienų suminkštėti, įgauti kvapą.

Sunkiausia identifikuoti šunų plėšikavimą. Jau vien tai, kad atstumas tarp ilčių gali įvairuoti 20-60 mm ribose, įneša pakankamai painiavos. Šunis dažniausiai išduoda „neprofesionalumas“ – jie, kaip ir vilkai ar lapės, vejasi auką, tačiau stveria už šonų, už kojų. Bukos iltys, silpnas sukandimas neužtikrina tikrų žaizdų padarymo, grobis, galima sakyti, užkramtomas. Tik kai kurie medžiokliniai šunys sugeba žudyti kąsdami į kaklą, smaugdami. Tipiškiausias šunų elgesio bruožas – žudymas užkratymu, kai šuo auką stengiasi kratyti, palikdamas padidintas kandimo iltimis žymes, net ir plėštines žaizdas.

Jei šunų papjautą gyvūną nulupsime – rasime daugybę kraujosruvų nuo daugkartinio kandžiojimo. Šunys pradeda ėsti grobį atidarydami pilvo ertmę, noriai ėda vidurius.

Prieš keletą metų, vertinant plėšrūnų papjautas avis Alytaus r. Praniūnų kaime, krito į akis tai, kad valkataujančių šunų gaują sudarė skirtingo dydžio individai. Dalis jų – geručiai šuneliai, geraširdžių šeimininkų nakčiai paleidžiami pabėgioti…

Tikiuosi, kad šie trumpi aprašymai padės medžiotojams ir kitiems žmonėms, besistengiantiems įvertinti plėšrūnų darbus. Gal gyvūnėlių mylėtojai, nutolę nuo gamtos ir neįsivaizduojantys kas joje vyksta, pasipiktins tokiais natūralistiniais aprašymais, bet tai – jau jų problema.

Algimantas KAMIČAITIS, medžiotojas

Informacija ir nuotraukos:  AGRO