Sukeltas didelis ažiotažas dėl vilkų sumedžiojimo limito padidinimo nuo 120 iki 150 vienetų subliuško. Aplinkos ministrą Kęstutį Mažeiką labiau paveikė, o gal net išgąsdino jaunos visuomenininkės Ievos Žigonės suburto 30-40 asmenų piketo dalyvių simbolinis kaukimas po ministerijos langais, nei vilkų draskomų avių, ožkų, veršių bliovimas, kiemuose plėšiamų nuo grandinių šunų cypimas, gyvulių augintojų dejonės, medžiotojų burbėjimas, įvairių žemdirbius vienijančių organizacijų pareiškimai bei mokslininkų biologų rekomendacijos.

Avinai, ožiai, jaučiai, šunys bliauna ir cypia, o jų šeimininkai aimanuoja kažkur toliau nuo Vilniaus, pasklidę po visą Lietuvą. Gal todėl ministras juos girdi ne taip aiškiai ir jam ne taip baisu, kaip klausytis vilkų globėjų kauksmo po kabineto langais.

Tai gal laikas būtų bendroje eisenoje baubiant, bliaunant ir cypiant vilkų pjaunamų gyvulių balsais prie Aplinkos ministerijos patraukti ir ūkininkams kartu su medžiotojais?

Gal tada ministras būtų priverstas ieškoti kompromisų. Nieko gero vilkų medžioklės sureguliavime nepajėgė nuveikti ir dvigubas Lietuvos ūkininkų sąjungos bei Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos prezidentas Jonas Talmantas, nors prieš rinkimus į LMŽD vadus gyrėsi gerais santykiais su Seimu ir Vyriausybe bei žadėjo išspręsti vilkų problemas.

Dar daugiau, ministras ignoravo net Seimo Kaimo reikalų komiteto priimtą sprendimą vilkų sumedžiojimo limitą didinti iki 150 galvų. Šiaip jau, aplinkos ministras, būdamas medžiotoju, manau, gerai žino Lietuvos vilkų populiacijos būklę, bet, matyt, bijo, kad žigonės ir jį neapšauktų deformuotos moralės pareigūnu ar neprilipdytų dar „gražesnių“ medžiotojams skiriamų epitetų, kurių didelį asortimentą turi asfaltiniai gamtos mylėtojai bei internetiniai kormoranai (tokia komentatorių rūšis).

Vilkų sumedžiojimo limito nustatymo aritmetika

Kiek Lietuvoje gyvena vilkų įvardinti nesiryžta niekas. Aplinkos ministerijos tinklapio skyriaus „Medžioklė“ poskyryje „Žvėrių apskaita“ vilkų skaičius nenurodomas, o skyrelyje „Vilkų populiacija“ teigiama, kad vilkus suskaičiuoti atskirais individais neįmanoma.

Kol dar buvo galvota, kad tai padaryti įmanoma, gyvenančių Lietuvoje vilkų skaičius keletą metų buvo užbuksavęs ties 292 individais. Visuomenininkai vilkų mylėtojai teigia, kad vilkų yra tik 250.

Mokslininkas biologas Linas Balčiauskas, apibendrinęs gautus duomenis iš didžiųjų plėšrūnų stebėjimo programos, įsitikinęs, jog vilkų mūsų miškuose šlaistosi daugiau nei 500. Nors medžiotojų klubai ir būreliai aplinkosaugininkams pateikiamuose „Prašymuose – pasiūlymuose“ dėl žvėrių sumedžiojimo limitų nustatymo privalo nurodyti ir medžioklės plotuose gyvenančių vilkų skaičių, niekas tų duomenų, nustatant vilkų populiacijos gausą, nepaiso, nes medžiotojai juk yra „žudikai“, siekiantys iššaudyti visus pilkasermėgius.

Tačiau elninių žvėrių, kurių medžioklė limituojama, medžiotojų apskaita tinka, o medžiojant pagal medžiotojų kolektyvų prašomus nustatyti limitus, šių žvėrių populiacijų gausa tik didėja.

Kodėl medžiotojais nepasitikima dėl vilkų apskaitos, kuri gali būti vykdoma ir kitais būdais nei pėdsakai nuolatiniuose maršrutuose, jeigu nėra sniego, atsakymo nėra. Ne visai tiesa, kad vilkų gausos visiškai negalima vertinti pagal jų išpuolius prieš naminius gyvūnus. Tie duomenys puikiausiai tinka didžiųjų plėšrūnų stebėjimo programai.

Kadangi nuspręsta, kad pilkių pavieniui suskaičiuoti negalima, pradėta skaičiuoti jų šeimynas iš sniege paliktų pėdsakų jų maršrutuose. Neverta įrodinėti, kad toks skaičiavimas tolygus būrimui iš kavos tirščių po sočių pietų, o geriausiu atveju gal gali tik šiek tiek parodyti plėšrūnų populiacijos gausos pokyčius – didėja ar mažėja.

2019 m. žiemą duomenys apie vilkų sniege aptiktus pėdsakus buvo pateikta tik iš pusės  medžioklės plotuose sudarytų maršrutų ir neaišku, kokiomis formulėmis vadovaudamasi (gal to paties kavos puodelio) komisija nustatė, kad Lietuvos miškuose ir krūmynuose gyvena 37 vilkų šeimos. Pagal priimtą metodiką vilkų sumedžiojimo limitas nustatytas, šeimų skaičių dauginant iš 3,25- vidutinio jauniklių skaičiaus šeimoje, išlikusio iki medžioklės sezono. Taip 2019-2020 m. sezonui limitas buvo nustatytas: 37×3,25 = 120,25. Kadangi ketvirčio vilko nesumedžiosi, apvalinta iki 120.

Limitą padidinti ar pakoreguoti 

Nors gamtos sąlygos šią žiemą labai nepalankios visų žvėrių (ne tik vilkų medžioklei), nes nešalo, nesusidarė kad ir menkiausia sniego danga, vilkų sumedžiojimo limitas buvo įvykdytas iki sausio vidurio. Be to, vilkai sumedžioti daugiausia atsitiktinai kitų žvėrių medžioklėse.

Senesniais laikais pilkiai būdavo medžiojami specialiai jiems suruoštose medžioklėse, kai sniege būdavo nustatomi plėšrūnų gaujos maršrutai, o dienojimui apsistoję žvėrys būdavo apsupami vėlevėlių virvėmis. Kai kurie medžiotojai pilkių tykodavo prie specialiai jiems išdėliotų masalų – įvairių dažniausiai naminių gyvulių gaišenų. Dabar vilkai sumedžiojami prie šernų jaukyklų, kur mėsiškų patiekalų nebūna ir medžiotojai net nesitiki sulaukti plėšrūno.

Kai vilkai specialiai nemedžiojami , o jų sumedžiojimo limitas išnaudojamas taip greitai, tai irgi liudija, kad vilkų mūsų miškuose gyvena daug daugiau nei skelbiama. Bent teoriškai galime padaryti tokį bandymą: paskleiskime visos Lietuvos teritorijoje 250, 292 ar kad ir visas 500 lapių ar net žioplų stirnų ir pabandykime per 3 mėnesius sumedžioti 120.  Manau, kad nieko neišeitų, net kasdien medžiojant dieną ir naktį. O vilkai juk atsargūs ir gudrūs žvėrys.

Kai kas aiškina, kad didesnio vilkų sumedžiojimo limito nustatyti nebuvo galima, nes suskaičiuotos tik 37 pilkių šeimos. Tačiau vilkų šeimų skaičius buvo patikslintas, kai iš medžiotojų pateiktų vilkienos gabalų ir ilčių Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos mokslininkai nustatė vilkų kilmę. Genetiškai buvo ištirti 99 vilkų mėsos mėginiai ir nustatyta, kad 53 jų priklausė jauniems iki vienų metų amžiaus vilkams iš skirtingų šeimų. Turbūt nereikėtų abejoti, kad mokslininkų atlikti genetiniai tyrimai yra mažiau patikimi nei būrimas iš vilkų sniege paliktų pėdsakų apskaitų maršrutuose.

Taigi po genetinių tyrimų paaiškėjo, kad Lietuvoje gyvena ne mažiau kaip 53 vilkų šeimos. Iš tikrųjų, jų gyvena daugiau, nes juk neįmanoma buvo po vilkiuką sumedžioti iš visų Lietuvoje esančių pilkių šeimų.

Jeigu genetiniai tyrimai kiek vėlavo ir sumedžiojimo limitą teko nustatyti iš 37 šeimų, tai po to, kai tapo aišku, kad vilkų šeimų yra 53, limitą reikėjo pakoreguoti: 53×3,25 =172,25.

Na, dievai nematė, galima sumažinti kad ir iki 150 vnt., kad tik vilkų globėjams širdies neskaudėtų. Taigi, norint šį sezoną sumedžioti 150 vilkų, reikalauti reikėjo ne limito padidinimo, o jo teisingo nustatymo pagal priimtą metodiką.

Pasvarstymai, kad vilkų šeimynos galėjo atklysti iš kaimyninių valstybių, nieko verti. Valstybių sienos žvėrims vienodai atviros abiem kryptimis. Jeigu pradėsime spėlioti, kiek žvėrių pas mus ateina ir kiek išeina, niekada negalėsime įvertinti mūsų žvėrių populiacijų gausos. Tenka pripažinti, kad žvėrių migracija į kitas valstybes ir atgal , neturi įtakos mūsų žvėrių populiacijų gausai. Kadangi Aplinkos ministerija limito nepakoregavo laiku, nevėlu tai padaryti buvo ir po sausio 17 d., kai ministras pasirašė vilkų medžioklę stabdantį įsakymą.

Beje, tai padaryti nevėlu netgi dabar, nes per pusę vasario ir kovą nesunkiai galima sumedžioti tuos 30 pilkių. O gal dar ir sniegelio pabirs… Be to vilkai per rują mažiau atsargūs.

Vilkų globėjų mitai paneigti

Sugriuvo ir vilkų gynėjų skelbti mitai, kad vilkai naminius gyvūnus pjauna daugiausiai tik medžioklės amato mokydami jauniklius. Be to, esą pilkiai tokie protingi, jog galabija tik tiek gyvūnų, kiek gali suėsti.

Deja, naminius gyvūnus vilkai pjauna ištisus metus, nežiūrint to ar gaujoje yra jauniklių, ar ne. Vasarą, kai gyvuliai ganyklose, žinoma, vilkų išpuoliai būna dažnesni, tačiau pilkiams tinka ir aptvaruose laikomi danieliai, dėmėtieji ir taurieji elniai bei muflonai.

O kaimo gyventojų šunys žiemą vasarą būna kiemuose dažniausiai pririšti prie būdų grandinėmis – kaime niekas šunų nemigdo pataluose, tad suįžūlėjusiems vilkams jie visada pasiekiami.

Gana keistai atrodytų, jei ir namų sargus specialiomis priemonėmis reikėtų saugoti nuo pilkųjų plėšikų. „Baltijos vilko“ siūlomos apsaugos priemonės nuo vilkų išpuolių galėtų būti veiksmingos tik taikant jas kartu su tinkamu vilkų populiacijos reguliavimu, juos intensyviau medžiojant. O gyventojų namų priklausiniuose, kiemuose, gyvulių žardžiuose turėtų būti leidžiama pilkius, kaip dabar sakoma, „išimti iš gamtos“, nes žodžio „šaudyti“ vengiama, o „medžiokle“ tokios veiklos irgi nepavadinsi. Juk ištisus metus tai daryti galėtų ne tik medžiotojai, bet visi piliečiai, teisėtai laikantys ginklus. Tokia veikla yra numatyta Medžioklės įstatyme visų plėšriųjų žvėrių, kuriems yra nustatyti medžioklės terminai, atžvilgiu. Tiktai ten nurodoma, kad žvėrelius galima gaudyti, o vilkų gaudyti neleidžiama, todėl reikėtų į leidžiamų namų valdose naudoti medžioklės įrankių sąrašą įtraukti ir šautuvus. Kai vilkų bus mažiau ir jie bijos artintis prie sodybų, gerai gelbės ir visokios tvoros.

Pagal MISKE.LT