Nors suskaičiuoti Lietuvoje gyvenančių vilkų nesugebame ir dėl to negalime nustatyti jų sumedžiojimui tinkamo limito, medžioklės procesą reguliuojantys biurokratai, kaip velniai kryžiaus, kratosi minties pilkių populiacijos gausos reguliavimą leisti vykdyti tik medžioklės sezono terminų keitimu, nenustatant jų sumedžiojimo limitų. Jie nepagrįstai baiminasi, kad taip medžiojant, bus per daug išpyškinta plėšrūnų, bus peržengta kritinė  gausos riba ir vilkų populiacija pradės degraduoti.

Ką byloja vilkų sumedžiojimo aritmetika

Tačiau pažiūrėkime, ką rodo septynių paskutinių medžioklės sezonų ir aštuntojo dalies nuo 2021 m. spalio 15 d. iki gruodžio 1 d. vilkų sumedžiojimo aritmetika. Duomenys apie sumedžiotų vilkų skaičių ir trukmę, per kurią tai buvo įvykdyta, paimti iš Aplinkos ministerijos tinklapio.

O jie tokie:

2014 – 2015 m. vilkų medžioklės sezonas truko 75 dienas ir buvo sumedžioti 38 vilkai;

2015 – 2016 m.  –  atitinkamai 90 ir 60;

2016 – 2017 m. – atitinkamai 91 ir 62;

2017 – 2018 m.  – atitinkamai 115 ir 62;

2018 – 2019 m. – atitinkamai 80 ir 102;

2019 – 2020 m. – atitinkamai 89 ir 122;

2020 – 2021 m. – atitinkamai 147 ir 175;

2021 – 2022 m. iki gruodžio 1 d. – atitinkamai 47 ir 92.

Pažiūrėkime, kaip kito vilkų sumedžiojimo intensyvumas: 2014-2015 m. medžioklės sezonu vienas vilkas vidutiniškai buvo sumedžiotas per 1,97 d. arba vienai medžioklės sezono dienai vidutiniškai teko 0,51 sumedžioto vilko;

2015 – 2016 m.  –  atitinkamai 1,50 ir 0,67;

2016 – 2017 m. – atitinkamai 1,47 ir 0,68;

2017 – 2018 m.  – atitinkamai 1,85 ir 0,54;

2018 – 2019 m. – atitinkamai 0,78 ir 1,28;

2019 – 2020 m. – atitinkamai 0,73 ir 1,37;

2020 – 2021 m. – atitinkamai 0,84 ir 1,19;

2021 – 2022 m. iki gruodžio 1 d. – atitinkamai 0,51 ir 1,96.

 

Iš šių palyginimų be jokių įmantrių apskaitų galima daryti tvirtą išvadą, kad vilkų populiacija metai iš metų sparčiai didėjo, nes pilkių per tą patį medžioklės sezono laikotarpį, nesikeičiant medžioklės būdams, sumedžiojama buvo vis daugiau ir daugiau. Tik 2 sezonuose šiek tiek buvo nukrypta nuo bendros tendencijos: 2017-2018 m. to priežastis dabar jau sunku prisiminti, o 2020-2021 m. vilkų medžioklės intensyvumo sumažėjimą lėmė Covid-19 pandemijos karantinas.

Kiek vilkų būtų sumedžiojama, nenustatant limitų

Per minimą laikotarpį iš viso vilkai buvo medžioti 734 dienas ir sumedžioti 713 žvėrių, vidutiniškai per vieną dieną sumedžiojant 0,97 vilko arba vienas vilkas vid. sumedžiotas per 1,03 d. Tačiau norint sužinoti, kiek vilkų būtų sumedžiojama per visą jų medžioklės sezoną, netikslinga skaičiavimui imti keleto metų vidurkio, nes vilkų populiacija gana sparčiai didėja, tad metams slenkant, daugiau jų reikia ir sumedžioti. Taigi, pabandykime suskaičiuoti pagal paskutinio 2021-2022 m. medžioklės sezono dalies nuo 2021 m. spalio 15 d. iki gruodžio 1 d. duomenis.

Viso vilkų medžioklės sezono trukmė nuo spalio 15 d. iki kitų metų kovo 31 d. yra 168 d. (keliamaisiais metais 169 d.). Pagal šio sezono dalies duomenis per visą sezoną būtų sumedžiota 329 pilkiai.

Reguliuojant vilkų populiacijos gausą, jų medžioklės terminus galima keisti.

Toks galimų sumedžioti vilkų skaičius visai realus, tačiau gali šokiruoti vilkų globėjus, gal net aplinkosaugininkus. Todėl siūloma (bent pradžioje) vilkų medžioklės sezoną sutrumpinti 31 d., atsisakant jų medžioklės kovo mėn. Tai ir pilkiams išeitų į naudą, nes jie nebūtų trikdomi prieš vaikų atsivedimą. Taip pilkių medžioklės trukmė būtų 137 d. (keliamaisiais metais 138 d.), ir pagal 2021-22m. medžioklės sezono dalies duomenis, šį sezoną būtų sumedžioti 269 žvėrys.

Toks skaičius turėtų būti priimtinas visiems, nes ir pagal paskutinę vilkų šeimų apskaitą, vadovaujantis Vilko apsaugos planu, turėjo būti nustatytas 205 vilkų sumedžiojimo limitas. Žinant, kad vilkų šeimų skaičius yra sumažintas (iš visų šeimų negalėjo būti sumedžiotas jauniklis ar vaikus vedusi patelė, o apie vilkų šeimynų fotosesijas net užsiminti nesinori), per sezoną sumedžioti 269 vilkai būtų pats tinkamiausias skaičius jau šiam 2021-2022 m. sezonui. Ateityje, prireikus vilkų medžioklės trukmę didinti, jų medžioklę tikslinga būtų pradėti ne spalio 15 d., o spalio 1 d. Trumpinti vilkų medžioklės laiką reikėtų iš pavasario pusės. Kadangi šiam medžioklės sezonui yra nustatytas 190 leistų sumedžioti vilkų limitas, pagal sezono pradžios pilkių sumedžiojimo intensyvumą galima prognozuoti, kad jų medžioklė pasibaigs ne vėliau kaip 2022 m. sausio 19 d. Kai kiekvienais metais vilkų sumedžiojimo limitai baigiasi 2 ar net daugiau mėnesiais anksčiau nei baigiasi jų medžioklės sezonas, išvadą galima padaryti tik vieną, kad leidžiamas pilkių sumedžiojimo skaičius yra gerokai per mažas.

Per 7 m. vilkų medžioklės sezoną iš viso medžioti buvo galima 1178 dienas, o limitai išpildyti tik per 687 d. Vadinasi, leisti sumedžioti vilkai sumedžioti tik per 58 proc. leistinos vilkų medžioklės trukmės. Atskirais metais limito išpildymui prireikė dar mažiau laiko: 2014-2015 m. sezonu tik 45 proc. leistino laiko; 2018-2019 m. – 48 proc.; 2015-2016 m. – 53 proc.; 2016 – 2017 m. – 54 proc.

Per tą patį laikotarpį sumedžiotų vilkų skaičius metai iš metų didėjo tolygiai.

Lietuvoje praktiškai neorganizuojamos specialios vilkų medžioklės, o pilkiai sumedžiojami tik atsitiktinai kitų žvėrių medžioklių metu. Todėl jų sumedžiojimo rezultatai netgi nedaug priklauso, sakykim, nuo pastovios sniego dangos buvimo ar nebuvimo. Nežiūrint to, kad yra sniego ir pagal pėdsakus galima nustatyti plėšrūnų dienojimo vietas, varymo medžioklės vyksta iš anksto numatytuose miškų kvartaluose, o medžioklių objektas dažniausiai yra kanopiniai žvėrys.

Žinoma, jeigu į šaulių liniją iššoka pilkasermėgis, sumedžiojamas ir jis. Tykojant vilkai nušaunami, taip pat sėdint kanopiniams žvėrims medžioti pastatytuose bokšteliuose ir labai retai prie plėšrūnams padėto jauko specialiai įruoštose pasalose. Beveik neliko specialiai vilkams skirtų medžioklių, kai pagal pėdsakus sniege nustatoma vilkų dienojimo vieta ir pilkiai apsupami vėlevėlėmis. Tokios medžioklės gana dažnai būdavo taikomos sovietmečiu ir duodavo gerus rezultatus. Taigi, vilkų medžioklė metai iš metų yra nesikeičianti, kai plėšrūnai sumedžiojami tik atsitiktinai, todėl per vienodą medžioklės laikotarpį sumedžiotų plėšrūnų skaičiaus didėjimas priklauso tik nuo jų populiacijos gausos didėjimo.

Kodėl toks vilkų populiacijos gausos reguliavimas turėtų nepatikti ES biurokratams ir mūsų vilkų mylėtojams?

Apmaudu, kad mes patys jau negalime savarankiškai tvarkyti netgi medžioklės reikalų. Atseit, vilkai yra svarbūs žvėrys visai ES bendrijai ir visose šalyse ES narėse turi būti saugomi. Tačiau kodėl ES aplinkosaugos biurokratai nesustabdo smulkių paukščių giesmininkų bei kitų pas mus saugomų sparnuočių medžioklės (naikinimo) pietinėse ES šalyse, kai pas mus vaikus išauginę skrajūnai ten susirenka žiemoti? Tenai toks smulkių paukščių šaudymas, gaudymas ir valgymas, atseit, yra kultūros paveldas. O kodėl tokiu paveldu, išskyrus valgymą, pas mus negali būti vilkų medžioklė, netgi jaukui naudojant gyvą paršelį, kokios medžioklės yra aprašytos klasikų?

Juo labiau, kad pas mus padauginti pilkiai tikrai nenukaks į ES pietines valstybes. Tačiau kas dėl vilkų saugojimo, manau, kad čia ne tiek ES biurokratų išmonė, bet daugiau mūsų valdžios problema. Mūsiškiai biurokratai labai jau linkę įsiteikti ES struktūrų kolegoms ir versdamiesi per galvas puola viską vykdyti netgi persistengiant. Ar neužtektų ES pareigūnams nurodyti, kas Lietuvoje jau yra nuveikta vilkų apsaugoje: pirma, atsisakyta mokėti premiją už vilko sunaikinimą, antra, nustatyti optimalios trukmės medžioklės terminai (buvo naikinami ištisus metus), bandoma, taikant įvairius metodus, kuo tiksliau vilkus suskaičiuoti (tik nesiseka), vykdomi pilkių genetiniai tyrimai.

Tad ar neužtektų paaiškinti, kad nesant tikslesnių vilkų populiacijos gausos nustatymui apskaitos metodų, dėl ko neįmanoma nustatyti tinkamo sumedžiojimo limito, pereinama prie pilkių gausos reguliavimo, keičiant jų medžioklės sezono trukmę. Manau, kad toks paaiškinimas ES biurokratams visai tiktų. Kitas reikalas su mūsiškiais rėksmingais vilkų globėjais. Jų neįtikinsi, kad vilkų gausą reikia reguliuoti tinkamai. Jų jokie argumentai neveikia. Jie šaukia, kad Lietuvoje iškirsti visi miškai ir iššaudyti visi žvėrys, todėl vilkams nėra nei kur gyventi, nei kuo misti ir jie traukia į kaimus pjauti avinų bei kiemsargių šunų (tų kurie naktimis nemiega ant pagalvių). O medžiotojai – žudikai, kėsinasi iššaudyti keliolika dar Lietuvoje kažkaip išgyvenusių vilkų. Ūkininkai gi dėl vilkų papjautų gyvulių patys kalti, kad per daug prisiaugino avių ir kad savo ganyklų neapsitveria kinietiška siena. Ir ne kitaip… Todėl asfaltiniams gamtos mylėtojams neverta nieko įrodinėti. Palikime jiems erdvę reikštis gamtos mylėjimo srityje, jeigu neranda kitų būdų tapti reikšmingais ir būti pastebėtais. Tačiau gerai būtų, kad Aplinkos ministerijoje dirbtų specialistai ir medžioklę tvarkytų pagal gamtoje vykstančius realius procesus, o ne pagal rėksnių pageidavimus.

Atpultų anekdotu virstantis vilkų skaičiavimas

Vilkų populiacijos gausą reguliuojant medžioklės sezono trukme, atpultų anekdotiniai pilkių skaičiavimai fotosesijomis, kai juos fotografuoti ar filmuoti reikia net suvarius grupėmis, nes vieno vilko nuotrauka neįrodo, kad toje teritorijoje iš viso vilkai gyvena, mat, vilkų apskaita vykdoma tik šeimomis. Galima būtų nustoti vartoti anekdotu tapusį posakį “Lietuvoje tikrai gyvena x vilkų šeimų” ir, svarbiausia, pagal šį anekdotą nereikėtų nustatinėti vilkų sumedžiojimo limitų, kas visiškai netelpa į nors kiek mąstančio piliečio smegeninę.

Vilkų būtų sumedžiojama kiek daugiau, tačiau tai nepakenktų jų populiacijai, o tik atspindėtų realią vilkų populiacijos gausos padėtį. Užteks juokinti svietą ir varyti į neviltį gyvulių augintojus, kuriems žlugdomas verslas, tinkamai neatlyginama vilkų padaryta žala (tarp jų ir moralinė) ir jie dar kaltinami, kad tinkamai neprižiūri savo gyvulių.

Visi sumedžiotų vilkų genetiniai tyrimai galėtų būti vykdomi  toliau ir stebimi pokyčiai vilkų populiacijoje, kai jie medžiojami be limitų nustatymo. Manau, kad niekaip nepasikeistų ir vilkų medžioklių pobūdis, neatsirastų daug medžiotojų, kurie specializuotųsi tik vilkų medžioklei (ką norint gali daryti ir dabar) ir pilkiai toliau būtų sumedžiojami tik atsitiktinai kitų žvėrių medžioklėse. O Lietuvos medžiotojams labiausiai patinka kanopinių žvėrių medžioklės.

Pabaigai prisiminkime, kaip praeityje sumedžiojimo limitai būdavo nustatomi beveik visiems medžiojamiesiems gyvūnams, o daugumai netgi būdavo išrašomos licencijos. Taip buvo medžiojami briedžiai, taurieji elniai, danieliai, stirnos, šernai, bebrai, audinės, abiejų rūšių kiaunės, kurį laiką ir barsukai. Zuikiams, antims, kurapkoms būdavo nustatomos dienos sumedžiojimo normos ir medžioklės dienų skaičius savaitėje.

Dabar limituojamos tik briedžių ir tauriųjų elnių medžioklės. Na, visiškai uždrausta kurapkų ir daugelio kitų paukščių medžioklė, savotiškai apribotos zuikių medžioklės, tačiau dėl šių gyvūnų populiacijų kritinės padėties medžiotojų niekaip neapkaltinsi. O kas nutiko su visais kitais žvėrimis? O jų populiacijos klesti kaip niekada anksčiau, kai buvo limitai ir licencijos. Tad kodėl kitaip turėtų nutikti su vilkais? Galima būtų atsisakyti ir briedžių bei elnių medžioklės limitavimo, tačiau būtų labai susiaurinti aplinkosaugininkų veiklos barai ir mažiau liktų galimybių išrašinėti dažnai niekuo nepagrįstas baudas.

Pagal :   agroeta.lt